Įsivaizduokite kepsnį, kuriam pagaminti nereikėjo auginti gyvulio, iškirsti miško ar sunaudoti tūkstančių litrų vandens. Jo skonis ir tekstūra būtų panašūs į įprastos mėsos, tačiau gyvūnas liktų gyvas. Būtent tokį pažadą jau kurį laiką siunčia laboratorijose kuriama kultivuota, arba laboratorinė, mėsa.
Nuo vienos ląstelės iki kepsnio
Kultivuota mėsa gaminama iš gyvūno ląstelių. Jos paimamos iš gyvo gyvūno, dauginamos bioreaktoriuose ir maitinamos maistinėmis medžiagomis. Tinkamomis sąlygomis ląstelės formuoja raumenų bei riebalų audinius, kurie vėliau gali būti naudojami mėsos gaminiams.
Procesas primena alaus ar vakcinų gamybą, tik čia siekiama užauginti ne mikroorganizmą, o valgomo audinio struktūrą. Teoriškai tam nereikia didelių ganyklų, pašarų laukų ar skerdyklų. Tai galėtų sumažinti žemės naudojimą, vandens taršą ir gyvulininkystės sektoriuje išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.
Tačiau laboratorinė mėsa nėra automatiškai ekologiška. Jos gamybai būtina elektra, sterili įranga ir sudėtinga infrastruktūra. Jei energija gaunama iš anglies ar dujų, dalis aplinkosauginio pranašumo gali išnykti. Todėl tikrasis poveikis priklausys ne vien nuo pačios technologijos, bet ir nuo to, kokioje energetikos sistemoje ji bus naudojama.
Didžiausia kliūtis – kaina ir mastas
Pirmieji laboratorinės mėsos projektai buvo itin brangūs. Nors technologijos sparčiai tobulėja, pramoninė gamyba vis dar susiduria su sudėtingais iššūkiais: reikia didelių bioreaktorių, nebrangių maistinių terpių ir patikimų būdų išauginti ne tik maltą masę, bet ir sudėtingos struktūros gabalus.
Kitas klausimas – vartotojų pasitikėjimas. Daliai žmonių mėsa, užauginta laboratorijoje, atrodo nenatūrali, nors jos pagrindas yra tos pačios gyvūninės ląstelės. Pavadinimas taip pat svarbus: vieni renkasi terminą „kultivuota mėsa“, kiti sako „mėsa iš mėgintuvėlio“, o pastarasis dažnai sukelia daugiau emocijų nei informacijos.
Reguliuotojai vertina produkto saugumą, sudėtį ir gamybos procesą. Atskirose rinkose leidžiama prekiauti tik tam tikrais produktais, dažniausiai vištienos gaminiais. Kol kas tai labiau kontroliuojami bandymai nei tikra konkurencija tradicinei mėsos pramonei.
Ar technologija pakeis ūkius?
Net jei kultivuotos mėsos gamyba taps pigesnė, mažai tikėtina, kad ji per trumpą laiką visiškai pakeis gyvulininkystę. Greičiau formuosis mišri sistema, kurioje greta įprastos mėsos egzistuos augaliniai pakaitalai ir iš ląstelių gaminami produktai.
Laboratorinė mėsa galėtų būti ypač reikšminga regionuose, kuriuose trūksta žemės ar vandens, taip pat ten, kur siekiama mažinti intensyvios gyvulininkystės mastą. Kita vertus, jos nauda klimatui priklausys nuo skaidrių gyvavimo ciklo tyrimų: reikės vertinti viską – nuo ląstelių auginimo terpės iki elektros ir galutinio produkto transportavimo.
Technologija savaime planetos neišgelbės. Tačiau ji gali tapti vienu iš įrankių, padedančių mažinti spaudimą žemei, vandeniui ir klimatui. Tikrasis proveržis įvyks tada, kai laboratorinė mėsa bus ne tik saugi, bet ir įperkama, skani bei gaminama naudojant švarią energiją. Iki tol tai išlieka daug žadantis eksperimentas, kurio sėkmę nulems ne vien mokslininkai, bet ir vartotojų pasirinkimai.
Parašykite komentarą