Mokslininkai tiria, kaip žmogaus genetika lemia reakciją į vaistus

Vienam žmogui įprasta vaisto dozė padeda jau po kelių dienų, kitam – nesukelia beveik jokio poveikio, o trečiam atneša nemalonių šalutinių reiškinių. Tokie skirtumai dažnai išryškėja tik tada, kai gydymas jau pradėtas: tenka keisti preparatą, koreguoti dozę ar ieškoti kitos priežasties, kodėl organizmas į gydymą reaguoja ne taip, kaip tikėtasi.

Tas pats vaistas – skirtingas poveikis

Vaistų poveikį lemia ne vien diagnozė, paciento amžius ar vartojamų preparatų derinys. Svarbų vaidmenį gali atlikti ir genai – maži DNR skirtumai, keičiantys tai, kaip organizmas įsisavina, suskaido ar pašalina veikliąją medžiagą.

Vienų žmonių kepenys tam tikrus vaistus suskaido greitai, kitų – gerokai lėčiau. Jei veiklioji medžiaga organizme suyra pernelyg greitai, įprasta dozė gali būti neveiksminga. Jei procesas vyksta lėtai, vaisto koncentracija kraujyje gali tapti per didelė ir padidinti nepageidaujamo poveikio riziką.

Šią sritį tiria farmakogenomika. Mokslininkai analizuoja, kaip konkretūs genetiniai variantai susiję su reakcija į vaistus, ir bando nustatyti, kuriems pacientams prieš pradedant gydymą verta atlikti genetinį tyrimą. Tai nėra bandymas nuspėti kiekvieną organizmo reakciją iki smulkiausių detalių. Genetika – tik viena dėlionės dalis, šalia ligos pobūdžio, mitybos, inkstų ir kepenų veiklos, kitų vaistų bei gyvenimo būdo.

Vis dėlto kai kuriais atvejais genetinė informacija gali tapti svarbiu sprendimo įrankiu. Ji padeda gydytojui įvertinti, ar pacientui labiau tiktų įprasta dozė, mažesnis kiekis, kitas preparatas arba atidesnė stebėsena.

Genai, kurie jau keičia gydymo sprendimus

Vienas geriausiai ištirtų pavyzdžių – fermentus koduojantys genai CYP2D6 ir CYP2C19. Jie dalyvauja skaidant daugybę vaistų, įskaitant kai kuriuos antidepresantus, širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti skirtus preparatus bei skausmą malšinančius vaistus.

CYP2D6 geno variantai gali lemti, kad žmogus vaistą perdirbs ypač lėtai arba, priešingai, labai greitai. Tokiais atvejais standartinė dozė gali veikti per silpnai arba sukelti daugiau šalutinių reakcijų. CYP2C19 tyrimai ypač aktualūs vertinant kai kurių antitrombocitinių vaistų poveikį, nes daliai pacientų organizmas veikliąją medžiagą aktyvina nepakankamai.

Kitas pavyzdys – genai, susiję su kraujo krešėjimą veikiančiais vaistais. VKORC1 ir CYP2C9 genetiniai skirtumai gali turėti įtakos varfarino dozės parinkimui. Per didelė dozė gali padidinti kraujavimo riziką, o per maža – neužtikrinti reikiamos apsaugos nuo krešulių. Dėl to gydymas varfarinu ir taip dažnai grindžiamas reguliariais kraujo tyrimais, o genetinė informacija kai kuriais atvejais gali padėti greičiau rasti tinkamą dozę.

Genetiniai tyrimai taip pat gali perspėti apie retas, bet sunkias reakcijas. Pavyzdžiui, HLA-B*57:01 variantas siejamas su padidėjusia pavojingos padidėjusio jautrumo reakcijos rizika vartojant tam tikrus vaistus nuo ŽIV. TPMT ir NUDT15 genų variantai svarbūs skiriant kai kuriuos imunosupresinius ar onkologinius preparatus, nes jų turintys pacientai gali būti jautresni kaulų čiulpų slopinimui.

Kodėl genetinis tyrimas dar nėra įprastas prieš kiekvieną receptą

Nors galimybės sparčiai plečiasi, genetinis tyrimas nėra universalus atsakymas į visus gydymo klausimus. Pirmiausia reikia žinoti, ką konkrečiai norima patikrinti. Ne kiekvienam vaistui nustatytas patikimas ryšys tarp genetinio varianto ir klinikinio rezultato.

Svarbi ir tyrimo kaina, atlikimo laikas, rezultatų interpretavimas bei prieiga prie tinkamų duomenų. Genetinis atsakymas dažnai nurodo ne vieną aiškią kategoriją, o tik didesnę ar mažesnę tikimybę. Gydytojas vis tiek turi įvertinti paciento būklę, kitus vartojamus vaistus, laboratorinių tyrimų rezultatus ir gydymo tikslą.

Be to, žmogaus genai nekinta, tačiau vaistų vartojimo aplinkybės keičiasi. Naujas preparatas gali sąveikauti su jau vartojamu vaistu, kepenų funkcija gali pablogėti, o mityba ar infekcija – pakeisti organizmo reakciją. Todėl genetinis tyrimas nėra leidimas savarankiškai didinti ar mažinti dozę ir nepakeičia medicininės priežiūros.

Mokslininkai taip pat sprendžia duomenų apsaugos klausimus. Genetinė informacija yra jautri, nes gali atskleisti ne tik galimą reakciją į vaistus, bet ir kitus paveldimus polinkius. Dėl to svarbu, kas šiuos duomenis saugo, kas gali juos matyti ir kaip jie naudojami gydymo sprendimams.

Nuo laboratorijos prie kasdienės medicinos

Farmakogenomikos pritaikymas klinikoje priklauso ne vien nuo mokslinių atradimų. Reikia aiškių rekomendacijų, patikimų tyrimų, gydytojų mokymų ir sveikatos priežiūros sistemų, galinčių greitai pateikti rezultatą tada, kai jo reikia.

Kai kuriose šalyse genetiniai duomenys jau naudojami parenkant tam tikrus vaistus onkologijoje, psichiatrijoje, kardiologijoje ir infekcinių ligų gydyme. Vis dažniau kalbama ir apie vadinamąjį išankstinį testavimą – kai žmogaus genetinis profilis ištiriamas dar prieš prireikiant konkretaus vaisto. Tokiu atveju informacija gali būti panaudota ne vieną kartą, skirtingais gyvenimo etapais.

Tačiau platesniam taikymui būtina įrodyti, kad toks požiūris ne tik moksliškai pagrįstas, bet ir pagerina gydymo rezultatus, sumažina komplikacijų skaičių bei yra ekonomiškai naudingas. Tam reikia didelių, įvairias populiacijas apimančių tyrimų, nes genetinių variantų paplitimas tarp skirtingų žmonių grupių nevienodas.

Vaistų parinkimas pagal genetinę informaciją greičiausiai neįvyks vienu staigiu šuoliu. Jis įsitvirtins ten, kur tyrimai aiškiai padės išvengti rizikos ar sutrumpins kelią iki veiksmingo gydymo. Ateityje klausimas prieš išrašant receptą gali būti ne tik „kokia dozė tinkamiausia?“, bet ir „ką apie šio žmogaus reakciją jau žinome iš jo biologijos?“.