Mokslininkai atrado, kad smegenys gali keistis ilgiau, nei manyta

Kai vakare žmogus užveria kompiuterį, nors į galvą dar sukasi nauja informacija: svetimos kalbos žodis, sudėtingas darbo sprendimas, muzikos akordas ar pokalbis, kurį norėtųsi pakartoti kitaip. Ilgą laiką atrodė, kad smegenys turi aiškų „galutinio varianto“ terminą – jaunystėje jos subręsta, o vėliau daugiausia tik lėtai silpsta. Tačiau nauji duomenys šį paprastą pasakojimą gerokai sujaukia. Smegenų istorija pasirodo esanti ne tiesi linija, o gerokai ilgesnis ir sudėtingesnis procesas.

Smegenų raida nesustoja ties 25-aisiais

Plačiai paplitusi nuostata, kad žmogaus smegenys visiškai subręsta maždaug 25 metų, nėra visiškai išgalvota, tačiau ji pernelyg supaprastinta. Tyrimai rodo, kad kai kurios sritys, ypač susijusios su planavimu, savikontrole ir sprendimų priėmimu, jaunystėje iš tiesų dar keičiasi. Tačiau tai nereiškia, kad sulaukus tam tikro amžiaus smegenys staiga pereina į nekintamą būseną.

Vienas naujesnių didelės apimties tyrimų, kuriame analizuoti daugiau kaip 4 tūkst. žmonių smegenų skenavimo duomenys, leido pažvelgti į pokyčius per visą gyvenimą. Mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė baltajai medžiagai – nervinių skaidulų tinklui, jungiančiam skirtingas smegenų sritis. Šis tinklas padeda informacijai keliauti smegenyse, todėl jo būklė svarbi atminčiai, dėmesiui, mokymuisi ir reakcijos greičiui.

Tyrėjai nustatė, kad smegenų organizacija keičiasi ne tik vaikystėje ar paauglystėje. Pastebėti keli ryškesni persitvarkymo laikotarpiai, tarp jų – apie 9-uosius, 32-uosius, 66-uosius ir 83-iuosius gyvenimo metus. Tai nereiškia, kad kiekvieno žmogaus smegenys būtent tą gimtadienį patiria staigų lūžį. Veikiau kalbama apie bendras tendencijas, kai tam tikrais gyvenimo tarpsniais kinta smegenų tinklų struktūra ir jų tarpusavio ryšiai.

Smegenys keičiasi ne tik augdamos, bet ir prisitaikydamos

Svarbu atskirti du reiškinius. Vienas jų – natūrali smegenų raida, vykstanti žmogui augant ir senstant. Kitas – neuroplastiškumas, arba smegenų gebėjimas persitvarkyti reaguojant į patirtį, mokymąsi, aplinką ar traumą.

Neuroplastiškumas niekur nedingsta suaugus. Mokantis naujo įgūdžio, smegenys stiprina tam tikrus nervinius ryšius, o nenaudojami ryšiai gali silpnėti. Muzikantai, vertėjai, profesionalūs sportininkai ar žmonės, ilgai dirbantys sudėtingą protinį darbą, dažnai pasižymi smegenų tinklų pokyčiais, susijusiais su jų veikla. Panašūs procesai vyksta ir paprastesnėse kasdienėse situacijose – kai mokomės naviguoti nepažįstamame mieste, įsisaviname naują programą ar prisitaikome prie kintančių gyvenimo aplinkybių.

Tai nėra vaizdingas posakis apie „smegenų treniravimą“. Mokymasis iš tiesų keičia informacijos apdorojimo būdus. Vis dėlto pokyčių mastas ir greitis priklauso nuo daugybės aplinkybių: miego, fizinio aktyvumo, streso, socialinių ryšių, sveikatos būklės ir to, kiek reguliariai naudojamas konkretus gebėjimas.

Tyrimas keičia požiūrį į vidurinį amžių

Mokslininkų išskirtas laikotarpis apie ketvirtąją gyvenimo dešimtį ypač įdomus. Iki šiol vidurinis amžius dažnai buvo vaizduojamas kaip tarpinė stotelė tarp jaunystės smegenų raidos ir vėlesnio funkcijų silpnėjimo. Nauji duomenys rodo, kad šis etapas gali būti kur kas aktyvesnis, nei manyta.

Apie trisdešimtuosius metus keičiasi baltosios medžiagos tinklų organizacija ir informacijos perdavimo tarp smegenų sričių pobūdis. Tam įtakos gali turėti gyvenimo būdas, profesiniai sprendimai, šeimos kūrimas, nuolatinis stresas ar ilgalaikis mokymasis. Pats amžius nėra vienintelis paaiškinimas, tačiau jis sutampa su reikšmingu smegenų tinklų persitvarkymo laikotarpiu.

Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į pokyčius apie šeštąją ir devintąją gyvenimo dešimtis. Senstant kai kurie ryšiai tarp smegenų sričių silpnėja, todėl gali lėtėti informacijos apdorojimas ar tapti sunkiau vienu metu atlikti kelias užduotis. Tačiau tai nereiškia, kad visas protinis potencialas neišvengiamai nyksta vienodu tempu. Kai kurie gebėjimai, pavyzdžiui, sukauptos žinios, kalbos vartojimas ar gebėjimas atpažinti sudėtingus dėsningumus, gali išlikti stabilūs arba net stiprėti.

Atsargumas būtinas: tai nėra pažadas išvengti senėjimo

Nors tyrimo išvados skamba optimistiškai, jos neleidžia teigti, kad smegenys bet kuriame amžiuje keičiasi vienodai ar kad žmogus gali visiškai sustabdyti biologinį senėjimą. Smegenų skenavimo duomenys daugiausia parodo struktūrinius ir tinklų organizacijos skirtumus, tačiau neatsako į kiekvieną klausimą apie kasdienį mąstymą, emocijas ar atmintį.

Be to, tokie tyrimai dažnai remiasi skirtingo amžiaus žmonių grupių palyginimu, o ne tuo pačiu žmogumi, stebimu nuo vaikystės iki senatvės. Todėl dalį skirtumų gali lemti ne tik amžius, bet ir karta, išsilavinimas, sveikata, aplinka ar gyvenimo būdas. Mokslininkams dar teks aiškintis, kurie pokyčiai yra naudingi, kurie susiję su natūraliu senėjimu, o kurie gali signalizuoti ligą.

Vis dėlto pagrindinė žinia aiški: smegenys nėra užbaigtas mechanizmas, kurį žmogus gauna vieną kartą ir vėliau tik naudoja. Jos visą gyvenimą reaguoja į patirtį, o jų tinklai gali persitvarkyti gerokai vėliau, nei ilgą laiką buvo įsivaizduojama. Todėl naujas įgūdis, fizinis aktyvumas ar prasmingas socialinis ryšys nėra „per vėlyvas“ pasirinkimas – smegenys vis dar turi su kuo dirbti.