Mokslininkai atrado naujų įrodymų apie žmogaus evoliuciją

Kas keliolika metų archeologų rankose atsiduria radinys, priverčiantis iš naujo perbraižyti žmonijos praeities žemėlapį. Kartais tai būna vos keli kaulai, kartais – danties gabalėlis ar nuo seniai užgesusio laužo likęs pėdsakas. Iš pirmo žvilgsnio tokie fragmentai atrodo nebylūs, tačiau laboratorijose jie gali atskleisti, kur keliavo mūsų protėviai, su kuo susitiko ir kiek daug nežinomybės dar slypi po žeme.

Radiniai, keičiantys pasakojimą apie pirmuosius europiečius

Vienas svarbiausių pastarųjų metų atradimų susijęs su Vokietijoje esančiu Ranio urvu. 2024 metais žurnale „Nature“ paskelbti tyrimai parodė, kad ši vieta buvo susijusi su žmonėmis, Europoje gyvenusiais maždaug prieš 45 tūkstančius metų.

Ranio urve aptikti žmonių kaulų fragmentai buvo itin prastai išlikę, todėl ilgą laiką nebuvo aišku, kam jie priklausė. Tyrėjams pavyko išskirti genetinę medžiagą iš kelių kaulų ir nustatyti, kad tai buvo Homo sapiens atstovai. Šis faktas svarbus todėl, kad radiniai siejami su vadinamąja pradinio viršutinio paleolito kultūra – viena iš ankstyvųjų technologinių tradicijų, aptinkamų Europoje.

Anksčiau manyta, kad ši kultūra galėjo priklausyti kitai žmonių grupei. Dabar atsirado pagrindo teigti, kad bent dalį jos kūrė mūsų rūšies atstovai. Tai reiškia, jog Homo sapiens į Europą atkeliavo ne vienu dideliu „žygiu“, o tikriausiai skirtingomis bangomis, mažomis grupėmis ir įvairiais maršrutais.

Dar įdomiau tai, kad Ranio žmonių genetiniai pėdsakai buvo susieti su vėlesniais senovės gyventojais, kurių palaikai rasti kitose Europos vietose. Tokie ryšiai leidžia manyti, kad kai kurios ankstyvosios migrantų grupės nebuvo trumpalaikiai užklydėliai. Jų palikuonys galėjo išlikti ir prisidėti prie vėlesnio Europos gyventojų formavimosi.

DNR atskleidė sudėtingą susitikimų istoriją

Kitas reikšmingas tyrimų posūkis susijęs su neandertaliečiais. Ilgą laiką populiariame pasakojime šie žmonės buvo vaizduojami kaip savotiška aklavietė – artimi mūsų giminaičiai, išnykę ir nepalikę didesnio pėdsako. Senovės DNR tyrimai šį vaizdą pakeitė.

Šiuolaikinių žmonių genome vis dar yra neandertaliečių kilmės DNR. Daugumos Afrikos ribų nesiekiančių dabartinių populiacijų genomuose jos dalis sudaro maždaug 1–2 procentus. Tai reiškia, kad Homo sapiens ir neandertaliečiai ne tik gyveno tuo pačiu metu, bet ir susilaukė bendrų palikuonių.

2024 metais paskelbti genetiniai tyrimai leido tiksliau nustatyti, kada galėjo įvykti pagrindinis šis susimaišymas. Tyrėjų skaičiavimai rodo, kad jis vyko maždaug prieš 50,5–43 tūkstančius metų, o intensyviausias laikotarpis tikriausiai buvo apie 47 tūkstančius metų praeityje.

Šie skaičiai padeda suderinti genetinius ir archeologinius duomenis. Tuo metu Homo sapiens jau plito už Afrikos ribų, o neandertaliečiai gyveno Europoje ir dalyje Vakarų Azijos. Susitikimai galėjo vykti ne vienoje vietoje ir ne per vieną kartą. Tai veikiausiai buvo ilgalaikis kontaktų laikotarpis, kuriame grupės susitikdavo, išsiskirdavo ir vėl susidurdavo.

Neandertaliečių genai mūsų organizme taip pat nėra vien istorinis suvenyras. Kai kurie iš jų siejami su imuninės sistemos veikla, odos ypatybėmis ir reakcija į aplinką. Kita vertus, dalis paveldėtų variantų šiandien gali būti susiję su didesne tam tikrų ligų rizika. Evoliucija nekuria idealių sprendimų – ji išsaugo tai, kas konkrečiomis sąlygomis gali būti naudinga.

Žmogaus evoliucija nebuvo tiesi linija

Nauji duomenys verčia atsisakyti patogaus, bet klaidinančio vaizdinio, kuriame viena žmogaus rūšis pamažu pakeičia kitą. Tikrovė buvo gerokai painesnė. Afrikoje, Europoje ir Azijoje skirtingos žmonių grupės gyveno skirtingu metu, kartais susitikdavo, kartais konkuruodavo, o kai kada perimdavo viena kitos technologijas ar genų variantus.

Todėl žmogaus evoliuciją tiksliau būtų vaizduoti ne kaip kopėčias, o kaip išsišakojantį tinklą. Kai kurios šakos nutrūko, kitos susijungė, o kai kurios paliko pėdsakų dabartinių žmonių genome.

Ranis taip pat rodo, kad kultūriniai pasiekimai nebūtinai priklausė vienai aiškiai apibrėžtai „pažangesnei“ grupei. Akmeniniai įrankiai, medžioklės būdai ir simbolinis elgesys galėjo plisti tarp bendruomenių, būti perimami ar nepriklausomai išrandami skirtingose vietose.

Tai svarbi korekcija senesniems požiūriams, kuriuose technologijų atsiradimas automatiškai buvo priskiriamas vienai konkrečiai rūšiai. Archeologinis sluoksnis gali parodyti, ką žmonės darė, tačiau tik genetika ir išsamus kontekstas kartais padeda atsakyti, kas tie žmonės buvo.

Didžiausi atsakymai dar laukia po žeme

Nors senovės DNR tyrimai sparčiai tobulėja, mokslininkai pabrėžia, kad išvados vis dar priklauso nuo labai ribotų radinių. Daugelyje senovės palaikų genetinė medžiaga suyra, ypač šiltesniuose regionuose. Todėl tyrėjams tenka dirbti su nedideliais fragmentais ir atsargiai vertinti tai, ko jie neranda.

Ne mažiau svarbi ir užteršimo rizika. Laboratorijose būtina atskirti senąją DNR nuo šiuolaikinių žmonių genetinės medžiagos. Tam naudojami keli nepriklausomi metodai, lyginami skirtingi kaulų mėginiai ir tikrinama, ar rezultatai sutampa su archeologiniu laikotarpiu.

Ateityje naujų atsakymų gali suteikti ne tik kaulai. DNR pavyksta aptikti urvų nuosėdose, kuriose nėra išlikusių žmonių palaikų. Tokie tyrimai leidžia nustatyti, kokios rūšys gyveno konkrečioje vietoje, net jei jų fiziniai pėdsakai buvo sunaikinti.

Kiekvienas naujas mėginys šią istoriją daro ne paprastesnę, o sudėtingesnę. Ir būtent tai yra svarbiausia žinia: mūsų rūšies praeitis nebuvo tvarkingas kelias į dabartį. Ji buvo susitikimų, migracijų, išnykimų ir netikėtų ryšių istorija, kurios dalis dar tebėra paslėpta akmenyje, urvo nuosėdose ir keliuose milimetruose seno kaulo.