Naujas archeologinis tyrimas pakeitė supratimą apie senovės žmonių gyvenimą

Kai kasant žemę randami ne auksiniai papuošalai ar ginklai, o vos įžiūrimi dantų likučiai, anglies dalelės ir įspaustos sėklos, gali pasirodyti, kad tai – tik smulkios detalės. Tačiau būtent jos kartais sugriauna seniai nusistovėjusį pasakojimą apie tai, kaip gyveno pirmieji miestų kūrėjai. Ilgą laiką archeologai įsivaizdavo juos kaip sėslius žemdirbius, pririštus prie vienos gyvenvietės. Nauji duomenys šį vaizdą daro kur kas judresnį, sudėtingesnį ir netikėtesnį.

Gyvenvietė, kurią ilgai laikė pirmuoju miestu

Vienas ryškiausių pavyzdžių – Çatalhöyük gyvenvietė dabartinės Turkijos teritorijoje. Ji klestėjo maždaug prieš 9 tūkst. metų, kai žmonės tik pradėjo masiškiau kurtis nuolatinėse gyvenvietėse. Namai čia buvo statomi glaudžiai vienas prie kito, o į vidų dažnai patekdavo per stogo angas. Gatvių beveik nebuvo, todėl gyventojai judėjo per stogus ir kiemus.

Ilgą laiką ši vieta buvo pristatoma kaip vienas pirmųjų miestų – tankus, gausus gyventojų ir jau pasižymintis aiškia socialine tvarka. Ant sienų aptikti gyvūnų atvaizdai, palaidojimai po namų grindimis ir sudėtinga architektūra skatino manyti, kad tai buvo savotiška ankstyvosios civilizacijos laboratorija.

Tačiau naujesni archeologiniai, genetiniai ir bioarcheologiniai tyrimai šį vaizdą pakoregavo. Paaiškėjo, kad gyvenvietė nebuvo vienalytė ir ne visada vienodai tankiai apgyvendinta. Gyventojų skaičius laikui bėgant svyravo, kai kurie namai buvo apleidžiami, o dalis žmonių galėjo nuolat judėti tarp skirtingų vietovių.

Tai svarbus pokytis: ankstyva gyvenvietė nebūtinai reiškė, kad visi jos gyventojai buvo visam laikui atsisakę ankstesnio klajokliško gyvenimo.

Dantys ir kaulai atskleidė daugiau nei sienos

Archeologams vien pastatų išplanavimo nepakanka. Norint suprasti, kur žmonės gimė, ką valgė ir kiek judėjo, tiriami jų kaulai bei dantys. Izotopų analizė gali parodyti, iš kokio regiono žmogus kilęs, kokį vandenį gėrė ir kokiu maistu dažniausiai maitinosi.

Çatalhöyük palaikų tyrimai atskleidė, kad dalis žmonių vaikystę galėjo praleisti ne toje pačioje vietoje, kurioje vėliau buvo palaidoti. Skirtinga dantų cheminė sudėtis rodo, kad gyventojų kilmė nebuvo visiškai vienoda. Tai leidžia manyti, kad gyvenvietėje kūrėsi žmonės iš platesnio regiono, o ryšiai tarp atskirų bendruomenių išliko aktyvūs.

Dar daugiau pasakoja dantų nusidėvėjimas ir mikroskopiniai likučiai. Mityba neapsiribojo vien auginamais grūdais. Gyventojai valgė laukinius augalus, ankštinius augalus, mėsą ir pieno produktus. Toks maisto derinys rodo, kad žemdirbystė dar nebuvo visiškai išstūmusi medžioklės ir rinkimo.

Vadinasi, perėjimas prie sėslaus gyvenimo neįvyko per vieną kartą. Žmonės galėjo auginti javus, bet tuo pat metu lankyti ganyklas, rinkti laukinius augalus ar keliauti į kitus regionus. Sėslumas buvo ne galutinis pasirinkimas, o lanksti gyvenimo strategija.

Namai nebuvo tik šeimos būstas

Kitas svarbus atradimas susijęs su pačiais namais. Ankstesnėse interpretacijose manyta, kad kiekvienas pastatas priklausė vienai didelei šeimai, o palaidojimai po grindimis liudijo giminystės ryšį. Tačiau genetiniai tyrimai ne visada patvirtina, kad viename name palaidoti žmonės buvo artimi kraujo giminaičiai.

Tai keičia supratimą apie to meto visuomenę. Namai galėjo būti ne tik šeimos būstai, bet ir socialiniai centrai, į kuriuos žmones siejo bendri ritualai, darbas ar tarpusavio įsipareigojimai. Kai kurie pastatai buvo naudojami ilgiau, kruopščiau prižiūrimi ir dekoruojami. Kiti greitai prarado reikšmę ir buvo užpilti bei palikti.

Archeologai taip pat vis dažniau abejoja senesne idėja, kad Çatalhöyük visuomenėje moterys užėmė išskirtinai dominuojančią padėtį. Ši išvada anksčiau buvo grindžiama gausiomis moterų figūrėlėmis, palaidojimais ir namų struktūra. Vis dėlto vien simbolių nepakanka visuomenės santvarkai nustatyti. Genetiniai, mitybos ir darbo krūvio duomenys rodo kur kas įvairesnį vaizdą, kuriame statusą galėjo lemti ne vien lytis, bet ir amžius, kilmė, veikla ar ryšys su konkrečiu namu.

Žemdirbystė nepadarė gyvenimo paprastesnio

Nauji tyrimai taip pat atkreipė dėmesį į kainą, kurią žmonės sumokėjo už sėslesnį gyvenimą. Gyvenant tankiai, padidėjo infekcijų plitimo rizika. Kaulų analizėse aptinkama požymių, liudijančių pasikartojantį fizinį krūvį, sąnarių pažeidimus ir dantų problemas. Daugiau grūdų racione reiškė ne tik stabilesnį maisto šaltinį, bet ir didesnę priklausomybę nuo vienos rūšies derliaus.

Tuo pat metu žmonės turėjo nuolat spręsti, kaip paskirstyti erdvę ir išteklius. Gyvenvietė augo, bet kartu daugėjo atliekų, gyvūnų ir žmonių artumo sukeltų sanitarinių problemų. Kai kurie gyventojai galėjo išvykti į mažesnes gyvenvietes ar sezonines stovyklas, taip palaikydami ryšį su kraštovaizdžiu už pagrindinio centro ribų.

Šis vaizdas gerokai skiriasi nuo paprastos istorijos, kurioje medžiotojai staiga tampa žemdirbiais, pastato namus ir pradeda gyventi taip, kaip įsivaizduojame miestiečius. Iš tiesų pokytis buvo lėtas, prieštaringas ir nevienodas. Žmonės vienu metu galėjo būti ir ūkininkai, ir medžiotojai, ir keliautojai, o jų gyvenamoji vieta nebūtinai nusakė visą jų tapatybę.

Senovės gyvenvietės dabar vis labiau primena ne uždarus miestus, o nuolat judančius socialinius tinklus. Po žeme slypintys kaulai, sėklos ir namų sluoksniai rodo, kad žmonės jau prieš tūkstančius metų derino stabilumo poreikį su noru judėti, prekiauti ir palaikyti ryšius su tolimomis bendruomenėmis. Būtent todėl senovė šiandien atrodo ne tolima ir primityvi, o stebėtinai panaši į pasaulį, kuriame patys gyvename.