Mokslininkai po žeme aptiko iki šiol nežinotą geologinę struktūrą

Kai kasdienis pasaulis atrodo tvirtas tik todėl, kad jį matome nuo paviršiaus. Po kojomis vyksta lėtas, žmogaus akiai nepastebimas judėjimas: uolienos slenka, plokštės susiduria, o ištisi vandenynai per milijonus metų gali išnykti be pėdsako. Tačiau kartais jų likučiai iškyla netikėtoje vietoje – ne žemėlapyje, o giliai Žemės gelmėse, kur juos tenka atsekti iš silpnų signalų ir akmenyse likusių užuominų.

Dingusios plokštės pėdsakai išliko po Azija

Mokslininkai, tyrinėję Žemės mantiją ir Pietryčių Azijos regiono geologiją, aptiko požymių, kad kadaise egzistavo didžiulė tektoninė plokštė, kurios šiandien nebesimato Žemės paviršiuje. Ji pavadinta Pontu – pagal senovės geografinį pavadinimą, siejamą su Juodosios jūros regionu.

Ši plokštė buvo vandenyninė, todėl jos likimas skyrėsi nuo žemyninių plokščių. Vandenyninė pluta paprastai yra tankesnė. Tektoninių procesų metu ji panyra į mantiją, kur ilgainiui tampa beveik neįmanoma ją atskirti nuo kitų giliųjų Žemės sluoksnių.

Pontas, kaip manoma, dengė didelę Ramiojo vandenyno dalį. Jo plotas galėjo siekti maždaug ketvirtadalį dabartinio Ramiojo vandenyno dydžio. Plokštė egzistavo prieš daugiau nei šimtą milijonų metų, tačiau vėliau buvo palaipsniui įtraukta į Žemės gelmes, kai susidūrė su kitomis tektoninėmis plokštėmis.

Ilgą laiką geologai galėjo tik spėlioti, kad tokia plokštė egzistavo. Senovės vandenynų dugnas nuolat perdirbamas: vienos plokštės panyra į mantiją, kitos susidaro ties vandenynų vidurio kalnagūbriais. Dėl to seniausių vandenyninių struktūrų Žemės paviršiuje beveik nelieka.

Atsakymą pateikė žemės drebėjimų bangos

Svarbiausias įrodymas buvo gautas ne iš vieno gręžinio ar tiesiogiai iškasto uolienos gabalo. Pontą padėjo atsekti seismologiniai duomenys – tai, kaip per Žemės gelmes sklinda žemės drebėjimų sukeltos bangos.

Skirtingos uolienos ir jų temperatūra bangas praleidžia nevienodai. Kai seismologai surenka pakankamai duomenų iš įvairių pasaulio vietų, jie gali sudaryti savotišką Žemės vidaus žemėlapį. Jame matyti zonos, kuriose seisminės bangos juda greičiau arba lėčiau nei tikėtasi.

Tokiose schemose po Pietryčių Azija aptikti dideli, palyginti šalti ir tankūs uolienų dariniai. Mokslininkai mano, kad tai gali būti senos vandenyninės plutos likučiai, nugrimzdę į mantiją. Jie aptikti šimtų kilometrų gylyje, todėl į paviršių jų iškelti ir tiesiogiai apžiūrėti neįmanoma.

Tačiau vien seismologijos nepakako. Tyrėjai palygino požeminių struktūrų padėtį su geologiniais radiniais Borneo saloje, Palavane ir kitose regiono vietose. Kai kuriuose paviršiuje rastuose akmenyse aptikta senovinės vandenyninės plutos požymių, nors šiandien šios teritorijos yra toli nuo tokio vandenyno, kokio reikėtų šiems dariniams paaiškinti.

Būtent šis derinys – giliai mantijoje užfiksuotos anomalijos ir paviršiuje randami senos plutos pėdsakai – sustiprino hipotezę, kad po regionu slepiasi kadaise vientisos tektoninės plokštės liekanos.

Kodėl Pontas ilgai liko nepastebėtas

Tektoninių plokščių istorija nėra tikslus žemėlapis su aiškiomis ribomis. Per milijonus metų plokštės skyla, sukasi, panyra viena po kita ir susilieja su aplinkinėmis uolienomis. Todėl seniai išnykusios struktūros dažnai atpažįstamos ne pagal vientisą kontūrą, o pagal atskirus fragmentus.

Pietryčių Azija šiuo požiūriu yra viena sudėtingiausių Žemės vietų. Čia susikerta kelios tektoninės plokštės, regioną sudaro salynai, gilios jūrų įdubos ir aktyvios subdukcijos zonos. Žemės pluta šioje teritorijoje buvo daug kartų deformuota, todėl iš pirmo žvilgsnio nesusiję geologiniai radiniai gali būti skirtingos tos pačios istorijos dalys.

Pontą taip pat sunku aptikti dėl jo amžiaus. Plokštė pradėjo nykti tuo metu, kai Žemės žemynai buvo išsidėstę visai kitaip nei šiandien. Ramusis vandenynas buvo kitokio dydžio, o dabartinės salos ir pakrančių linijos dar tik formavosi.

Tyrėjams teko rekonstruoti praeitį pasitelkiant ne vieną metodą. Jie rėmėsi tektoninių plokščių judėjimo modeliais, seismologiniais vaizdais ir geologinių uolienų amžiumi. Tai nėra atradimas, kai mokslininkai nuo paviršiaus nuima sluoksnį ir randa aiškiai išlikusią plokštę. Greičiau tai detektyvinis darbas, kuriame kiekvienas duomuo padeda tikslinti seniai dingusios struktūros kontūrus.

Naujas langas į Žemės praeitį

Pontus svarbus ne tik kaip dar vienas pavadinimas tektonikos vadovėliuose. Jo likučiai gali padėti geriau suprasti, kaip keitėsi Ramusis vandenynas, kada ir kaip judėjo senovės žemynai bei kodėl Pietryčių Azijos regionas įgijo dabartinę sudėtingą sandarą.

Tokie tyrimai taip pat leidžia tiksliau vertinti žemės drebėjimų ir ugnikalnių pavojų. Nors giliai mantijoje slypinčios senos plokštės liekanos pačios savaime nesukelia konkretaus šiandieninio drebėjimo, jų padėtis padeda suprasti, kaip susiformavo aktyvios subdukcijos zonos ir kokios jėgos tebeveikia po regiono salomis.

Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad požeminės struktūros rekonstrukcija nėra galutinis atsakymas. Seisminiai modeliai priklauso nuo turimų matavimų kiekio ir kokybės, o skirtingi tyrėjai gali nevienodai interpretuoti tuos pačius signalus. Todėl Pontas šiandien apibūdinamas kaip gerai pagrįsta geologinė hipotezė, kurią toliau tikrina nauji duomenys.

Žemės paviršius nuolat keičiasi, tačiau daugiausia pasakoja tai, kas jame nebeišliko. Giliai mantijoje užsilikę senovinės plokštės fragmentai leidžia pažvelgti į laikus, kai dabartiniai vandenynai, salos ir žemynai dar neturėjo pažįstamų formų.