Mokslininkai išsiaiškino, kodėl žmogaus organizmas kartais puola pats save

Kartais pirmasis signalas būna toks kasdieniškas, kad į jį beveik nekreipiama dėmesio: ilgiau trunkantis nuovargis, maudžiantys sąnariai, neaiškus bėrimas ar virškinimo sutrikimai. Žmogus gali manyti, kad tai stresas, neišsimiegojimas arba dar viena sezoninė infekcija. Tačiau kai simptomai kartojasi ir ima veikti skirtingas organizmo sistemas, gydytojams tenka ieškoti kur kas sudėtingesnio paaiškinimo – kodėl apsaugai skirta sistema staiga ima elgtis taip, lyg priešas būtų paties kūno dalis.

Apsaugos sistema, kuri turi išmokti atskirti savą nuo svetimo

Imuninė sistema kasdien atlieka milžinišką darbą. Ji atpažįsta virusus, bakterijas, parazitus ir pažeistas ląsteles, tačiau tuo pat metu privalo nekenkti sveikiems audiniams. Šis gebėjimas vadinamas imunine tolerancija.

Didelė jos dalis formuojasi dar vaikystėje. T limfocitai, viena svarbiausių imuninių ląstelių grupių, bręsta užkrūčio liaukoje. Ten vyksta savotiška atranka: ląstelės, kurios per stipriai reaguoja į paties organizmo baltymus, paprastai pašalinamos arba „nukenksminamos“. Kitos tampa reguliuojančiaisiais T limfocitais – ląstelėmis, kurios vėliau padeda slopinti pernelyg audringą imuninį atsaką.

Tačiau ši sistema nėra nepriekaištinga. Kai kurios potencialiai pavojingos ląstelės gali praslysti pro atrankos mechanizmus. Vien to dažniausiai nepakanka ligai išsivystyti, bet papildomi genetiniai ir aplinkos veiksniai gali pakeisti pusiausvyrą. Tuomet imuninė reakcija, kuri turėjo būti trumpa ir tikslinė, tampa nuolatine ataka.

Genai nubrėžia riziką, bet ligos nenulemia

Mokslininkai jau seniai žino, kad autoimuninės ligos šeimose pasitaiko dažniau. Reumatoidinis artritas, išsėtinė sklerozė, pirmojo tipo cukrinis diabetas, vilkligė ar celiakija turi genetinį komponentą. Ypač svarbūs genai, susiję su žmogaus leukocitų antigenais – molekulėmis, padedančiomis imuninei sistemai atskirti savas ir svetimas ląsteles.

Vis dėlto paveldėtas polinkis nėra nuosprendis. Daugybė žmonių turi su autoimuninėmis ligomis siejamų genetinių variantų, tačiau niekada nesuserga. Tai rodo, kad genai dažnai tik paruošia dirvą, o ligos pradžią paskatina kiti veiksniai.

Tarp jų minimos virusinės infekcijos, rūkymas, ilgalaikis stresas, hormonų pokyčiai, tam tikri vaistai ir žarnyno mikrobiotos pokyčiai. Kai kuriais atvejais infekcijos sukėlėjo baltymai būna panašūs į žmogaus audinių baltymus. Imuninė sistema, pradėjusi pulti virusą ar bakteriją, gali klaidingai atakuoti ir panašias paties organizmo struktūras. Šis reiškinys vadinamas molekuline mimikrija.

Žarnynas tampa vienu svarbiausių tyrimų laukų

Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama žarnyno mikroorganizmams. Milijardai bakterijų, virusų ir kitų mikroorganizmų sudaro sudėtingą bendriją, kuri ne tik padeda virškinti maistą. Ji taip pat sąveikauja su imunine sistema ir daro įtaką tam, kaip stipriai ši reaguoja į aplinkos dirgiklius.

Sveika mikrobiota gali padėti palaikyti reguliuojančiųjų imuninių ląstelių veiklą ir mokyti organizmą toleruoti nekenksmingas medžiagas. Tačiau dėl infekcijų, antibiotikų, mitybos pokyčių ar kitų priežasčių sutrikusi mikroorganizmų pusiausvyra gali paskatinti uždegiminius procesus.

Tyrimai rodo, kad kai kurių autoimuninių ligų atveju žarnyne randama daugiau tam tikrų bakterijų, galinčių aktyvinti imunines ląsteles. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia: dar neaišku, ar tokie pokyčiai sukelia ligą, ar atsiranda jau jai prasidėjus. Tikėtina, kad ryšys veikia abiem kryptimis. Liga gali keisti mikrobiotą, o pakitusi mikrobiota – palaikyti uždegimą.

Tai viena priežasčių, kodėl paprasti pažadai „sutvarkyti imunitetą“ konkrečiu maisto papildu ar dieta dažnai neatitinka tikrovės. Organizmo gynybos sistema nėra jungiklis, kurį galima tiesiog įjungti arba išjungti.

Kodėl vieniems uždegimas sustoja, o kitiems tampa lėtinis

Svarbiausias klausimas, kurį bando atsakyti imunologai, – kodėl trumpalaikė reakcija kai kuriems žmonėms virsta ilgus metus trunkančia liga. Vienas paaiškinimas susijęs su reguliuojančiųjų ląstelių veikla. Jei jų per mažai, jos neveiksmingos arba į uždegiminę aplinką reaguoja netinkamai, imuninė sistema gali nebesugebėti laiku sustabdyti puolimo.

Svarbūs ir cheminiai signalai, kuriais tarpusavyje bendrauja imuninės ląstelės. Kai kurie jų, vadinami citokinais, uždegimą sustiprina, kiti – slopina. Autoimuninių ligų metu ši signalų sistema gali tapti panaši į užstrigusį aliarmą: net pašalinus pradinį dirgiklį, organizmas toliau siunčia pavojaus signalus.

Šis supratimas pakeitė gydymą. Anksčiau dažniausiai buvo siekiama plačiai slopinti imuninę sistemą, tačiau tai didino infekcijų riziką. Dabar kuriami vaistai, kurie taikosi į konkrečius citokinus, imuninių ląstelių sąveiką ar ligą palaikančius mechanizmus. Kai kuriais atvejais tiriamos ir ląstelinės terapijos, galinčios sustiprinti natūralius organizmo „stabdžius“.

Autoimuninės ligos nėra vieno sugedusio organo problema. Tai sudėtingas genetinių, infekcinių, hormoninių ir aplinkos veiksnių susidūrimas. Kuo tiksliau mokslininkai supranta šią grandinę, tuo didesnė tikimybė gydyti ne tik pasekmes, bet ir pačią klaidingos imuninės reakcijos priežastį.