Mokslininkai nustatė, kaip smegenys atsikrato nereikalingos informacijos

Kartais pakanka vieno kvapo, melodijos ar atsitiktinai išgirsto žodžio, kad iš atminties iškiltų seniai pamiršta scena. Tuo pat metu vakar skaitytas tekstas, sutiktų žmonių vardai ar vakarienės pokalbis gali išnykti beveik be pėdsakų. Smegenys kasdien gauna gerokai daugiau informacijos, nei galėtume sąmoningai išsaugoti. Tad kas nusprendžia, ką palikti, o ką tyliai pašalinti?

Atmintis nėra sandėlis, kuriame viskas išsaugoma

Neuromokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad atmintis veikia ne kaip kompiuterio kietasis diskas. Smegenys ne tik kaupia informaciją, bet ir nuolat ją perrikiuoja, silpnina bei perrašo. Toks procesas būtinas, nes priešingu atveju kiekviena smulkmena konkuruotų dėl dėmesio su tuo, kas iš tiesų svarbu.

Informacija smegenyse įsitvirtina per ryšius tarp neuronų. Kai žmogus mokosi naujo įgūdžio, patiria stiprų emocinį įvykį ar daug kartų kartoja tam tikrą faktą, šie ryšiai sustiprėja. Tačiau daugybė kitų ryšių lieka laikini. Jei jų neprireikia, jie ima silpnėti.

Tyrimai su gyvūnais ir žmogaus smegenų veiklos stebėjimai rodo, kad pamiršimas nėra vien pasyvus informacijos išnykimas. Smegenys aktyviai reguliuoja, kurie neuronų tinklai bus palaikomi, o kurie – slopinami. Kitaip tariant, pamiršimas gali būti ne sistemos gedimas, o viena iš jos veikimo sąlygų.

Silpni ryšiai pašalinami, o svarbūs – sustiprinami

Vienas svarbiausių šiame procese dalyvaujančių mechanizmų susijęs su sinapsėmis – jungtimis, kuriomis neuronai perduoda signalus vieni kitiems. Kai kurios sinapsės laikui bėgant sustiprėja, o kitos tampa nebereikalingos ir yra pašalinamos.

Šį darbą atlieka ne tik patys neuronai. Smegenyse veikia specializuotos imuninės sistemos ląstelės, vadinamos mikroglijos ląstelėmis. Jos stebi neuronų aplinką, atpažįsta silpstančias ar mažai naudojamas jungtis ir gali jas „apkarpyti“. Toks procesas vadinamas sinapsiniu genėjimu.

Mokslininkai taip pat nustatė, kad sinapsių likimą lemia jų naudojimo dažnis, informacijos svarba ir emocinis kontekstas. Jungtys, kurios nuolat suaktyvinamos, paprastai tampa atsparesnės. Tuo metu mažai naudojami ryšiai palaipsniui praranda atramą.

Svarbią reikšmę turi ir neuromediatoriai – cheminės medžiagos, perduodančios signalus tarp nervinių ląstelių. Pavyzdžiui, dopaminas gali padėti smegenims įvertinti, ar patirtis verta išsaugojimo. Jei informacija susijusi su atlygiu, pavojumi ar stipria emocija, jos pėdsakas dažnai tampa ryškesnis.

Miegas padeda atskirti esmę nuo triukšmo

Miego metu smegenys nenustoja veikti. Priešingai, kai sąmoningas dėmesys atsitraukia nuo dienos įvykių, nervų sistemos tinklai ima apdoroti sukauptą informaciją. Tyrimai rodo, kad miegas padeda sustiprinti kai kuriuos prisiminimus, tačiau kartu slopina arba pašalina kitus.

Mokslininkai šį procesą lygina su informacijos atranka. Dieną smegenys gauna daugybę signalų: vaizdų, garsų, pokalbių, judesių ir emocinių reakcijų. Naktį dalis šios medžiagos pakartojama nerviniuose tinkluose, o tai, kas svarbu, geriau įtvirtinama. Tuo pat metu nereikšmingi pėdsakai praranda aktyvumą.

Miego metu taip pat keičiasi neuronų aktyvumo lygis ir smegenų cheminių medžiagų pusiausvyra. Tai sudaro sąlygas „perkalibruoti“ ryšius: per stiprūs gali būti susilpninti, o reikalingi – išlaikyti. Todėl po neišmiegotos nakties sunkiau ne tik mokytis, bet ir atsirinkti, kuri informacija verta dėmesio.

Kita svarbi kryptis – smegenų atliekų šalinimo sistema. Miego metu suaktyvėja skysčių judėjimas per nervinį audinį, padedantis pašalinti medžiagų apykaitos produktus. Tai nėra tiesioginis prisiminimų ištrynimo mechanizmas, tačiau tinkama smegenų „priežiūra“ padeda palaikyti tvarkingą nervų sistemos darbą.

Pamiršimas gali padėti mokytis

Naujieji tyrimai keičia požiūrį į pamiršimą. Ilgą laiką jis buvo vertinamas kaip atminties silpnumas, tačiau dabar vis daugiau įrodymų rodo, kad gebėjimas atsikratyti nereikalingos informacijos suteikia smegenims lankstumo.

Jei žmogus prisimintų kiekvieną sutiktą veidą, kiekvieną kelionės maršrutą ar kiekvieną atsitiktinai išgirstą sakinį, naujos žinios sunkiai tilptų į jau veikiančius nervinius tinklus. Pamiršimas leidžia greičiau prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, atskirti dabartį nuo praeities ir išvengti nuolatinio nereikšmingų detalių triukšmo.

Vis dėlto šis mechanizmas nėra nepriekaištingas. Senstant, patiriant ilgalaikį stresą ar nuolat trūkstant miego, sinapsių reguliavimas gali sutrikti. Tuomet žmogus gali prasčiau įsiminti naują informaciją arba, priešingai, sunkiau atsikratyti įkyrių prisiminimų.

Mokslininkams dar teks išsiaiškinti, kaip tiksliai smegenys atskiria tai, ką būtina išsaugoti, nuo to, ką galima pašalinti. Tačiau jau aišku viena: atmintis stiprėja ne tada, kai joje lieka viskas, o tada, kai nervų sistema sugeba palaikyti tvarkingą ir prasmingą atranką.