Mokslininkai nustatė, kas lemia, kad vieni žmonės sensta greičiau už kitus

Kartais užtenka vieno susitikimo po keliolikos metų, kad laikas pasirodytų tarsi pasirinkęs skirtingus tempus. Vienas žmogus atrodo beveik nepasikeitęs, kitas skundžiasi energijos stoka, prastesniu miegu ir kūnu, kuris, rodos, pradėjo reikalauti daugiau dėmesio nei anksčiau. Abu gali būti panašaus amžiaus, tačiau jų savijauta ir sveikatos būklė – akivaizdžiai skirtingos. Mokslininkai vis dažniau ieško ne vien skaičiaus pase, o biologinių ženklų, galinčių paaiškinti šį skirtumą.

Metai pase nepasako visos istorijos

Chronologinis amžius – tai paprasčiausiai nugyventų metų skaičius. Tačiau žmogaus organizmas sensta ne pagal vieną bendrą laikrodį. Vienų organų funkcija gali išlikti gera ilgiau, o kitų pokyčiai prasidėti anksčiau. Todėl vis dažniau kalbama apie biologinį amžių – tai, kaip iš tikrųjų atrodo ir funkcionuoja organizmas.

Biologinį senėjimą mokslininkai vertina analizuodami įvairius rodiklius: kraujospūdį, cholesterolio ir gliukozės kiekį, plaučių funkciją, fizinį pajėgumą, uždegimo žymenis, imuninės sistemos būklę. Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama ir epigenetiniams laikrodžiams. Jie vertina tam tikrus DNR pokyčius, kurie gali parodyti, ar organizmas sensta greičiau, ar lėčiau, nei būtų galima tikėtis pagal žmogaus amžių.

Tokie tyrimai nekeičia fakto, kad senėjimas yra natūralus procesas. Tačiau jie leidžia tiksliau suprasti, kodėl du vienmečiai gali turėti labai skirtingą širdies ligų, diabeto ar pažintinių funkcijų sutrikimų riziką.

Didžiausią pėdsaką palieka ne vien genai

Genetika neabejotinai turi reikšmės. Kai kurie žmonės paveldi didesnį polinkį į širdies ir kraujagyslių ligas, medžiagų apykaitos sutrikimus ar tam tikras neurodegeneracines ligas. Genai taip pat gali daryti įtaką tam, kaip organizmas tvarkosi su uždegimu, oksidaciniu stresu ir pažeistų ląstelių atsinaujinimu.

Vis dėlto paveldimumas nėra vienintelis ir dažnai ne pats svarbiausias atsakymas. Tyrimai rodo, kad didelę biologinio amžiaus dalį formuoja aplinka ir gyvenimo būdas. Rūkymas, gausus alkoholio vartojimas, mažas fizinis aktyvumas, nuolatinis miego trūkumas ir mityba, kurioje daug itin perdirbtų produktų, siejami su greitesniais organizmo pokyčiais.

Ypač svarbus lėtinis uždegimas. Trumpalaikis uždegimas padeda organizmui kovoti su infekcija ar gydyti traumą. Tačiau kai uždegiminė reakcija tampa ilgalaikė, ji gali pažeisti kraujagysles, nervų sistemą ir kitus audinius. Nutukimas, nepakankamas fizinis aktyvumas, dantenų ligos ir kai kurios lėtinės ligos gali palaikyti tokį nuolatinį organizmo „budrumą“.

Kūną veikia ir tai, ko dažnai nematome

Mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria ne tik individualiems įpročiams, bet ir socialinėms sąlygoms. Ilgalaikis finansinis nesaugumas, gyvenimas triukšmingoje ar užterštoje aplinkoje, ribotas priėjimas prie sveiko maisto ir medicinos paslaugų gali būti susiję su greitesniu biologiniu senėjimu.

Prie šio proceso prisideda ir lėtinis stresas. Kai žmogus ilgai gyvena įtampoje, organizmas nuolat aktyvina streso hormonų sistemas. Trumpam tai padeda mobilizuoti jėgas, tačiau užsitęsęs poveikis gali sutrikdyti miegą, kraujospūdį, imuninės sistemos veiklą ir medžiagų apykaitą. Tyrimai su epigenetiniais laikrodžiais parodė, kad didesnė ilgalaikio streso našta kai kuriais atvejais siejama su vyresniu biologiniu amžiumi.

Svarbus ir vienišumo jausmas. Socialiniai ryšiai nėra vien emocinio komforto klausimas. Žmonės, turintys artimą palaikymo ratą, dažniau laikosi gydymo rekomendacijų, daugiau juda ir lengviau įveikia krizes. Tuo metu ilgalaikė izoliacija gali sustiprinti stresą ir apsunkinti gebėjimą rūpintis savo sveikata.

Tai nereiškia, kad kiekvieną organizmo pokytį galima paaiškinti žmogaus pasirinkimais. Liga, trauma, darbo sąlygos ar genetinis polinkis gali turėti didžiulę įtaką. Būtent todėl biologinio amžiaus tyrimai vertinami atsargiai: jie rodo rizikas ir tendencijas, bet nepasako nekintamo likimo.

Tyrimai ieško būdų sulėtinti procesą

Kol kas nėra vieno testo, kuris tiksliai nustatytų, kiek metų žmogui „liko“ ar kada konkrečiai pasireikš su amžiumi susijusi liga. Epigenetiniai laikrodžiai ir kiti biologinio amžiaus matavimai tebėra tobulinami. Skirtingi metodai gali pateikti nevienodus rezultatus, o jų reikšmė priklauso nuo žmogaus sveikatos, amžiaus ir tiriamo audinio.

Vis dėlto moksliniai duomenys gana nuosekliai rodo, kad kai kurie pokyčiai yra paveikūs. Reguliarus judėjimas padeda išlaikyti raumenų masę, jautrumą insulinui ir širdies veiklą. Kokybiškas miegas svarbus hormonų pusiausvyrai, atminčiai ir imuninei sistemai. Nerūkymas, saikingas alkoholio vartojimas, subalansuota mityba ir kraujospūdžio kontrolė taip pat gali sumažinti su amžiumi susijusių ligų riziką.

Mokslininkai tiria ir vaistus bei intervencijas, galinčias veikti senėjimo mechanizmus ląstelių lygiu. Tačiau dauguma tokių metodų dar nėra skirti plačiam savarankiškam vartojimui, o internete reklamuojami „jauninantys“ papildai dažnai neturi pakankamai patikimų įrodymų.

Žmogaus biologinis amžius nėra nuosprendis, iškaltas akmenyje. Jį formuoja daugybė susipynusių veiksnių, o dalis jų laikui bėgant gali keistis. Todėl klausimas dažnai nėra vien tai, kiek metų rodo kalendorius, bet ir kokiomis sąlygomis organizmas gyvena kasdien – nuo miego bei judėjimo iki streso, aplinkos ir galimybės laiku gauti pagalbą.