Kaip susidaro žmogaus sąmonė?

Kartais pakanka vieno netikėto garso, kad mintys akimirksniu nutrūktų. Atsigręžiame, bandome suprasti, kas įvyko, ir tik po kelių sekundžių suvokiame, kad tuo metu buvome panirę į savo vidinį pasaulį. Kažkur tarp jutimų, prisiminimų, kūno signalų ir nuolatinio aplinkos triukšmo atsiranda tas sunkiai nusakomas „aš“, kuris stebi, vertina ir renkasi. Tačiau kada tiksliai jis atsiranda ir kas iš daugybės smegenų procesų sukuria vientirą patirtį?

Sąmonė nėra vienas smegenų taškas

Ilgą laiką buvo ieškoma vienos konkrečios vietos smegenyse, kuri galėtų būti vadinama sąmonės centru. Tačiau šiuolaikiniai neuromokslai rodo kitokį vaizdą. Sąmonė neatsiranda vienoje ląstelių grupėje – ją palaiko didelių smegenų tinklų veikla.

Žmogaus smegenyse nuolat vyksta milijardai elektrinių ir cheminių signalų mainų. Vieni jų apdoroja regimą vaizdą, kiti – garsus, kūno pojūčius, emocijas ar prisiminimus. Kai informacija iš skirtingų sistemų sujungiama į vieną bendrą patirtį, galime ne tik matyti raudoną puodelį, bet ir suvokti, kad jis yra priešais mus, kad galime jį paimti, kad jis priklauso tam tikram prisiminimui ar situacijai.

Svarbų vaidmenį atlieka smegenų žievė, ypač sritys, susijusios su dėmesiu, kalba, atmintimi, sprendimų priėmimu ir savęs suvokimu. Tačiau vien žievės veiklos nepakanka. Su ja glaudžiai bendradarbiauja gilesnės smegenų struktūros, reguliuojančios budrumą, emocinę būseną ir reakciją į aplinką.

Todėl sąmonė labiau primena ne vieną „jungiklį“, o nuolat veikiantį tinklą. Kai jo veikla sutrinka dėl miego, narkozės, smegenų traumų ar ligų, sąmoningumas gali susilpnėti, susiaurėti arba visai išnykti. Tai rodo, kad sąmoninga patirtis priklauso nuo daugybės procesų suderinamumo.

Nuo pojūčių iki vientiros patirties

Kūdikis į pasaulį ateina jau turėdamas veikiančias smegenis ir jutimo sistemas. Jis reaguoja į garsą, šviesą, prisilietimą, alkį bei šilumą. Vis dėlto ankstyvoji patirtis nėra tokia pati kaip suaugusio žmogaus. Kūdikio smegenys dar tik mokosi atskirti save nuo aplinkos, susieti skirtingus pojūčius ir atpažinti pasikartojančius įvykius.

Sąmonė formuojasi palaipsniui, smegenims nuolat kaupiant informaciją ir kuriant ryšius. Pavyzdžiui, vaikas iš pradžių gali tiesiog matyti globėjo veidą ir girdėti balsą. Vėliau šie pojūčiai susiejami su saugumu, maitinimu, artumu ir emocine reakcija. Taip atsiranda ne tik atskiri jutimai, bet ir prasmingas pasaulio vaizdas.

Didelę reikšmę turi atmintis. Be gebėjimo išlaikyti ankstesnę patirtį, kiekviena akimirka liktų izoliuota nuo kitų. Atmintis leidžia suvokti tęstinumą: prisiminti, kas įvyko vakar, atpažinti pažįstamą žmogų ir planuoti, kas nutiks rytoj. Būtent toks tęstinumas padeda susiformuoti asmeniniam tapatumui.

Kalba šį procesą dar labiau sustiprina. Mokydamasis žodžių, žmogus ne tik įvardija jau patiriamus dalykus, bet ir pradeda juos grupuoti, lyginti bei apmąstyti. Žodis „baimė“ leidžia atpažinti skirtingas nemalonias būsenas, o žodis „aš“ padeda kalbėti apie save kaip apie atskirą, laike išliekantį subjektą.

Dėmesys, emocijos ir aplinka

Ne visa informacija, pasiekianti smegenis, tampa sąmoningos patirties dalimi. Aplink mus nuolat skamba garsai, keičiasi šviesa, juda žmonės, tačiau daugumos šių signalų nepastebime. Dėmesys atrenka tai, kas tuo metu atrodo svarbiausia.

Dėmesį gali patraukti stiprus triukšmas, skausmas, ryški spalva arba netikėtas judesys. Tačiau jį taip pat nukreipia mūsų tikslai, lūkesčiai ir emocijos. Ieškodami pamesto telefono, pastebime tai, ko anksčiau nepaisėme. Laukdami svarbios žinutės, jautriai reaguojame į kiekvieną telefono signalą. Sąmoninga patirtis todėl nėra pasyvus aplinkos atspindys – smegenys nuolat sprendžia, ką verta iškelti į pirmą planą.

Emocijos šiame procese veikia ne kaip trukdis, o kaip orientacinė sistema. Jos padeda įvertinti, kas naudinga, pavojinga ar reikšminga. Baimė parengia kūną galimai grėsmei, džiaugsmas skatina kartoti malonią patirtį, o liūdesys gali nukreipti dėmesį į netektį ar santykius. Sąmonė nėra vien šaltas minčių srautas – ji glaudžiai susijusi su kūno būsena.

Aplinkos vaidmuo taip pat milžiniškas. Žmogaus smegenys vystosi santykiuose su kitais žmonėmis. Kūdikis mokosi atpažinti emocijas iš veidų, balso tono ir prisilietimo. Vėliau šeima, kalba, kultūra, mokykla ir socialinės taisyklės formuoja tai, kaip suprantame save bei pasaulį. Todėl sąmonė turi biologinį pagrindą, tačiau jos turinį iš esmės kuria patirtis.

Kodėl sąmonės paslaptis dar neišspręsta

Mokslas gana gerai aprašo, kurie smegenų procesai susiję su budrumu, dėmesiu ir informacijos apdorojimu. Tyrėjai gali stebėti, kaip keičiasi smegenų veikla žmogui matant vaizdą, priimant sprendimą ar prarandant sąmonę. Vis dėlto išlieka vadinamoji subjektyvios patirties problema.

Kitaip tariant, mokslininkai gali nustatyti, kas vyksta smegenyse, kai žmogus mato mėlyną spalvą, tačiau vis dar sunku paaiškinti, kodėl šį procesą lydi būtent toks vidinis išgyvenimas. Kodėl tam tikra elektrinių signalų veikla jaučiama kaip mėlynumas, skausmas, muzika ar nostalgija?

Egzistuoja kelios pagrindinės teorijos. Vienos teigia, kad sąmonė atsiranda tada, kai informacija plačiai pasklinda po skirtingus smegenų tinklus. Kitos pabrėžia informacijos integraciją – kuo daugiau sistemų geba sujungti skirtingus signalus į bendrą visumą, tuo sudėtingesnė gali būti sąmoninga patirtis. Dar kiti tyrėjai daug dėmesio skiria smegenų gebėjimui nuolat numatyti, kas nutiks, ir lyginti prognozes su realiais pojūčiais.

Šios teorijos viena kitai neprieštarauja visais atvejais, tačiau nė viena kol kas nepateikia galutinio atsakymo. Sąmonė tikriausiai nėra vienas staiga įsižiebęs reiškinys. Ji labiau primena nuolat atsinaujinantį procesą, kuriame susitinka smegenų veikla, kūnas, atmintis, emocijos, kalba ir santykiai su aplinka.

Kiekvieną kartą, kai pramerkiame akis, atpažįstame save veidrodyje ar prisimename vakar dieną, šis procesas iš naujo sujungia daugybę atskirų signalų į vieną gyvenamą akimirką. Kol kas mokslas gali vis tiksliau parodyti, kaip veikia šio mechanizmo dalys, tačiau pats subjektyvus patirties jausmas išlieka viena įdomiausių žmogaus paslapčių.