Mokslininkai aptiko netikėtą ryšį tarp genų ir žmogaus elgesio

Kartais pakanka kelių minučių nepažįstamoje kompanijoje, kad vienas žmogus jau pasakotų anekdotus, o kitas atsargiai rinktų žodžius ir dairytųsi, kur galėtų pasitraukti. Vieni impulsyviai priima sprendimus, kiti prieš kiekvieną žingsnį mintyse susikuria kelis galimus scenarijus. Ilgą laiką tokie skirtumai buvo aiškinami auklėjimu, patirtimis ar charakteriu. Tačiau mokslininkų duomenys verčia į šį kasdienį paveikslą pažvelgti plačiau.

Elgesio skirtumai slepiasi ne vien gyvenimo istorijoje

Žmogaus elgesį lemia daugybė veiksnių: šeima, kultūra, išsilavinimas, patirtys, sveikata, socialinė aplinka ir net konkreti dienos situacija. Genai šioje dėlionėje taip pat dalyvauja, tačiau ne taip, kaip kartais įsivaizduojama populiariuose pasakojimuose.

Mokslininkai neieško vieno „drąsos“, „tingėjimo“ ar „agresijos“ geno. Sudėtingoms savybėms įtakos paprastai turi tūkstančiai genetinių variantų, kurių kiekvieno poveikis yra labai nedidelis. Šie variantai gali šiek tiek keisti nervų sistemos veiklą, jautrumą atlygiui, reakciją į stresą ar gebėjimą kontroliuoti impulsus.

Didelės apimties genetiniai tyrimai, kuriuose analizuojami šimtų tūkstančių ar net milijonų žmonių duomenys, parodė ryšių tarp DNR variantų ir tokių bruožų kaip rizikingas elgesys, vienišumo jausmas, subjektyvi gerovė, socialinis aktyvumas ar polinkis siekti išsilavinimo. Vis dėlto šie ryšiai dažniausiai yra statistiniai. Jie nepasako, kaip elgsis konkretus žmogus.

Tai svarbi riba. Genetinis polinkis nėra likimas, o tik viena iš aplinkybių, galinčių padidinti tam tikro elgesio tikimybę.

Netikėčiausia grandis – ryšys su socialiniu gyvenimu

Vienas įdomiausių mokslinių poslinkių įvyko tuomet, kai genetikai ir elgesio tyrėjai pradėjo nagrinėti ne tik biologinius procesus, bet ir kasdienius socialinius pasirinkimus. Paaiškėjo, kad kai kurie genetiniai skirtumai gali būti susiję su tuo, kaip žmogus vertina riziką, kaip greitai ieško naujų įspūdžių ar kaip stipriai reaguoja į socialinį atstūmimą.

Pavyzdžiui, tyrimai apie rizikingą elgesį siejo tam tikrus genetinius variantus su didesniu polinkiu išbandyti naujoves, greičiau priimti sprendimus ar ignoruoti galimas pasekmes. Tokie ryšiai buvo pastebėti vertinant ne tik ekstremalias veiklas, bet ir kasdieniškesnius pasirinkimus – rūkymą, alkoholio vartojimą, vairavimo įpročius ar finansinę riziką.

Kita tyrimų kryptis nagrinėja vienišumą ir socialinį atsiribojimą. Genetiniai veiksniai gali būti susiję su tuo, kaip smegenys apdoroja socialinius signalus: ar žmogus greitai pastebi atstūmimo ženklus, ar lengvai pasitiki kitais, ar socialinis bendravimas jam teikia atlygį. Tačiau aplinka čia išlieka ypač svarbi. Tas pats biologinis polinkis vienoje aplinkoje gali būti sustiprintas, o kitoje – sušvelnintas.

Net gyvenimo sąlygos gali pakeisti genetinių polinkių raišką. Vaikystėje patirtas stresas, nesaugumas ar nuolatinė įtampa gali paveikti emocijų reguliavimą ir paskatinti atsargesnį arba, priešingai, impulsyvesnį elgesį. Todėl mokslininkai vis dažniau kalba ne apie atskirą geno poveikį, o apie genų ir aplinkos sąveiką.

Kodėl vienas genas nieko nepaaiškina

Anksčiau visuomenę ypač domino istorijos apie tariamą „agresijos geną“ ar „neištikimybės geną“. Tokie teiginiai skambėjo patraukliai, nes sudėtingą žmogaus elgesį paversdavo paprasta formule. Tačiau šiuolaikinė genetika šį vaizdą gerokai sukomplikuoja.

Vienas dažnai minėtas pavyzdys – MAOA genas, dalyvaujantis kai kurių neuromediatorių skaidyme. Tam tikros jo variacijos buvo siejamos su agresyvesniu elgesiu, tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad vien genetinio varianto nepakanka. Reikšmingą vaidmenį gali atlikti vaikystėje patirta prievarta, nepriežiūra ir kitos nepalankios sąlygos. Kitaip tariant, tas pats genetinis polinkis skirtingomis aplinkybėmis gali turėti nevienodą rezultatą.

Panaši situacija susiklostė tyrinėjant dopamino sistemą, susijusią su atlygio pojūčiu, motyvacija ir naujumo paieška. Tam tikri variantai gali būti siejami su didesniu jautrumu atlygiui, tačiau žmogaus elgesį kartu formuoja miegas, stresas, socialiniai santykiai, psichikos sveikata ir išmokti įpročiai.

Mokslininkams taip pat tenka spręsti metodologinę problemą: didelėse duomenų bazėse galima aptikti statistiškai reikšmingų ryšių, kurie realiame gyvenime turi labai menką poveikį. Todėl genetinio tyrimo rezultatas neleidžia patikimai nuspėti, ar konkretus žmogus bus ekstravertas, rizikuos pinigais ar taps priklausomas.

Nauji atsakymai keičia požiūrį į atsakomybę

Šie atradimai svarbūs ne vien laboratorijose. Jie keičia diskusiją apie priklausomybes, impulsyvumą, depresiją, socialinį atsiribojimą ir kitus elgesio sunkumus. Jei žmogaus elgesį veikia biologinis polinkis, tai nereiškia, kad atsakomybė išnyksta. Tačiau tai gali padėti atsisakyti pernelyg paprastų vertinimų, esą žmogui tiesiog trūksta valios.

Genetiniai duomenys ateityje galėtų padėti tiksliau nustatyti rizikos grupes ir parinkti veiksmingesnes prevencijos priemones. Vis dėlto kyla ir etinių klausimų. Kas turi teisę žinoti apie žmogaus genetinį polinkį į priklausomybę ar impulsyvų elgesį? Ar tokia informacija nepaskatintų diskriminacijos mokykloje, darbe ar draudimo rinkoje?

Kol kas mokslininkai atsargiai pabrėžia, kad elgesio genetika nėra likimo prognozavimo sistema. Ji veikiau rodo tikimybes ir padeda geriau suprasti, kodėl žmonės panašiomis aplinkybėmis kartais reaguoja visiškai skirtingai.

Žmogaus elgesys gimsta ten, kur susitinka biologija ir patirtis. Genai gali suteikti tam tikrą pradžią, tačiau šeima, aplinka, pasirinkimai ir išmokti būdai susidoroti su gyvenimu nuolat perrašo galutinį pasakojimą. Būtent todėl netikėti genetiniai ryšiai labiau kviečia ne klijuoti etiketes, o atidžiau stebėti, kaip sudėtingai tampame savimi.