Mokslininkai tiria, kaip smegenys sukuria žmogaus „aš“ jausmą

Kartais užtenka pažvelgti į veidrodį, išgirsti savo balsą įraše ar netikėtai pajusti, kad kažkas palietė ranką. Akimirką tampa aišku: tai esu aš, čia yra mano kūnas, mano mintys ir mano patirtis. Tačiau šis tikrumas nėra toks paprastas, kaip atrodo. Smegenyse nėra vieno mygtuko ar aiškiai pažymėtos vietos, kurioje būtų saugomas „aš“. Tyrėjai vis dažniau bando išsiaiškinti, kaip šis jausmas susiformuoja iš daugybės skirtingų signalų.

„Aš“ nėra viena smegenų vieta

Ilgą laiką mokslininkai ieškojo konkrečių smegenų sričių, atsakingų už sąmonę, savęs suvokimą ar asmenybę. Tačiau dabartiniai tyrimai rodo, kad žmogaus „aš“ greičiausiai kyla ne iš vieno centro, o iš tarpusavyje susijusio tinklo.

Svarbų vaidmenį atlieka vadinamasis numatytojo režimo tinklas (angl. default mode network). Jis suaktyvėja, kai žmogus nėra susitelkęs į išorinę užduotį ir klaidžioja mintyse: prisimena praeitį, svarsto apie ateitį, kuria pasakojimą apie savo gyvenimą. Šis tinklas siejamas su autobiografiniais prisiminimais, asmeninėmis vertybėmis ir gebėjimu įsivaizduoti save skirtingose situacijose.

Tačiau vien minčių nepakanka. Smegenys taip pat turi nuolat atsakyti į klausimą, kam priklauso kūnas ir kas jį valdo. Tam reikalingi signalai iš regos, klausos, lytėjimo, pusiausvyros ir vidaus organų. Kūno padėtį bei judesius padeda apdoroti kelios sritys, tarp jų – smilkininė ir momeninė smegenų žievė. Savęs jausmas atsiranda tuomet, kai šie signalai pakankamai tiksliai sutampa.

Kūnas pirmas pasako, kas esame

Žmogus savo tapatybę dažnai suvokia per kalbą, prisiminimus ar socialinius vaidmenis. Vis dėlto smegenys „aš“ jausmą pradeda kurti daug anksčiau – nuo kūno pojūčių.

Širdies plakimas, kvėpavimo ritmas, skrandžio veikla ir temperatūra siunčia informaciją į smegenis. Šis procesas vadinamas interocepcija – vidinių organizmo būsenų jutimu. Insulos žievė laikoma viena svarbiausių sričių, padedančių apdoroti tokius signalus. Kai žmogus jaučia nerimą, alkį, nuovargį ar susijaudinimą, smegenys ne tik registruoja kūno pokyčius, bet ir įtraukia juos į bendrą savęs suvokimą.

Tyrimai rodo, kad žmonės skiriasi gebėjimu pastebėti savo širdies plakimą ar kitus vidinius signalus. Šie skirtumai gali būti susiję su tuo, kaip intensyviai žmogus išgyvena emocijas ir kaip stabiliai jaučiasi esąs savimi. Pavyzdžiui, kai kūno pojūčiai tampa neaiškūs arba neatitinka aplinkos, gali atsirasti keistas atsiskyrimo nuo savęs ar aplinkos jausmas.

Vienas geriausiai žinomų eksperimentų – „guminės rankos iliuzija“. Žmogaus tikra ranka paslepiama, o priešais jį padedama guminė ranka. Tyrėjui tuo pačiu ritmu liečiant tikrą ir dirbtinę ranką, dalis dalyvių ima jausti, kad guminė ranka priklauso jiems. Tai rodo, kad kūno nuosavybės jausmas nėra nekintamas faktas. Smegenys jį apskaičiuoja pagal sutampančius jutimus.

Smegenys ne tik fiksuoja, bet ir spėja

Viena įtakingiausių šiuolaikinių teorijų teigia, kad smegenys nuolat kuria prognozes apie pasaulį ir patį žmogų. Jos nepasitiki vien tuo, kas vyksta šią sekundę. Gautus signalus lygina su ankstesne patirtimi, įpročiais ir lūkesčiais.

Toks mechanizmas leidžia greitai suprasti, kad ranką judiname mes, o ne kažkas kitas. Kai smegenys siunčia komandą raumenims ir beveik tuo pat metu gauna jutiminį atsaką, susidaro veiksmo autorystės jausmas: „aš tai padariau“. Jei tarp komandos ir jutimo atsiranda neatitikimas, judesys gali pasirodyti svetimas ar sunkiai kontroliuojamas.

Šis principas pastebimas ir kasdienybėje. Vaizdo žaidime, filme ar virtualiosios realybės aplinkoje žmogus gali trumpam pajusti, kad yra kitame kūne. Kuo tiksliau sutampa rega, judesiai ir lytėjimo signalai, tuo lengviau smegenys priima naują kūno vaizdinį.

Tyrėjai taip pat nagrinėja temporoparietalinę jungtį – sritį, kur susitinka smilkininė ir momeninė skiltys. Jos veiklos pokyčiai siejami su išėjimo iš savo kūno patirtimis, pakitusiu kūno ribų suvokimu ir sunkumais atskiriant savo veiksmus nuo išorinių įvykių. Vis dėlto tokie reiškiniai nėra įrodymas, kad „aš“ gyvena vienoje konkrečioje vietoje. Jie veikiau atskleidžia, kaip pažeidžiama gali būti visa savęs suvokimo sistema.

Atsakymai svarbūs medicinai ir kasdieniam gyvenimui

Savęs jausmo tyrimai nėra vien teorinis bandymas suprasti sąmonę. Jie gali padėti geriau suvokti neurologinius ir psichikos sutrikimus, kai žmogaus santykis su savo kūnu, mintimis ar veiksmais pasikeičia.

Sergant šizofrenija kai kurie žmonės gali jausti, kad jų mintys yra svetimos, o veiksmus kontroliuoja išorinė jėga. Depersonalizacijos atveju žmogus gali jaustis atsiskyręs nuo savo kūno ar stebėti save tarsi iš šalies. Neurologinės ligos, insultas ar tam tikrų smegenų sričių pažeidimai taip pat gali pakeisti kūno ribų ir veiksmų autorystės suvokimą.

Mokslininkai tokius pokyčius tiria pasitelkdami magnetinio rezonanso tomografiją, smegenų elektrinio aktyvumo matavimus, virtualiąją realybę ir elgesio eksperimentus. Tačiau čia išlieka svarbi riba: smegenų aktyvumo žemėlapis dar nepaaiškina, kodėl žmogus apskritai patiria save kaip unikalų, mąstantį subjektą.

„Aš“ jausmas greičiausiai nėra vien tik kūno signalų suma ar prisiminimų rinkinys. Jis nuolat atkuriamas – iš naujo sujungiant pojūčius, veiksmus, emocijas, kalbą ir asmeninę istoriją. Dėl to savęs suvokimas gali būti stabilus, bet kartu ir stebėtinai lankstus. Žmogus gali prisitaikyti prie protezo, virtualaus kūno ar pakitusios aplinkos, tačiau tam tikromis sąlygomis gali ir prarasti įprastą tikrumą, kad kūnas bei mintys priklauso jam.

Kuo daugiau laboratorijose atsiranda galimybių atskirai išmatuoti kūno pojūčius, atmintį ir veiksmų kontrolę, tuo aiškiau matyti, kad žmogaus tapatybė nėra užrašyta vienoje smegenų vietoje. Ji kuriama akimirka po akimirkos – iš signalų, kuriuos smegenys gauna, palygina ir paverčia asmenine patirtimi.