Tyrimas atskleidė netikėtą ryšį tarp žmogaus gyvenimo būdo ir biologinio amžiaus

Kartais žmogus prieš veidrodį atrodo pailsėjęs, tačiau vos užlipęs laiptais pajunta, kad kūnas siunčia visai kitą žinutę. Kitą dieną nutinka priešingai: po kelių prastų naktų iš eilės veidas pavargęs, bet energijos netrūksta. Tokie neatitikimai mokslininkus domina vis labiau, nes gimimo data ne visada tiksliai parodo, kaip greitai sensta organizmas.

Biologinis amžius ne visada sutampa su paso duomenimis

Chronologinis amžius skaičiuojamas paprastai – nuo gimimo dienos. Biologinis amžius yra gerokai sudėtingesnė sąvoka. Jis apibūdina, kaip tuo metu funkcionuoja organizmas: ląstelės, imuninė sistema, medžiagų apykaita, kraujagyslės ir kiti audiniai.

Mokslininkai biologinį amžių vertina pagal įvairius rodiklius. Tiriamas kraujas, uždegiminiai procesai, kraujospūdis, cholesterolio kiekis, plaučių funkcija, fizinis pajėgumas. Vis dažniau naudojami ir epigenetiniai laikrodžiai – metodai, leidžiantys pagal DNR metilinimo pokyčius apytiksliai nustatyti, kaip „senos“ yra ląstelės.

DNR seka žmogaus organizme iš esmės išlieka ta pati, tačiau laikui bėgant keičiasi tai, kaip aktyviai veikia atskiri genai. Šiems pokyčiams įtakos turi mityba, miegas, stresas, rūkymas, alkoholis, fizinis aktyvumas ir aplinka. Būtent čia ir atsiranda svarbi tyrimų išvada: kasdieniai įpročiai gali būti susiję su tuo, kaip greitai organizmas sensta, net jeigu kalendoriuje žmogaus amžius nesikeičia.

Gyvenimo būdas palieka pėdsaką ląstelėse

Tyrimai rodo, kad biologinis senėjimas nėra vien pasyvus procesas, kurį nulemia genai. Paveldimumas svarbus, tačiau jis nepaaiškina visko. Daug reikšmės turi tai, kaip žmogus gyvena metų metus, o ne vien tai, ką daro kelias savaites prieš sveikatos patikrą.

Vienas ryškiausių veiksnių yra fizinis aktyvumas. Reguliarus judėjimas siejamas su geresne širdies ir kraujagyslių būkle, mažesniu uždegimu bei efektyvesne medžiagų apykaita. Tyrimuose fiziškai aktyvių žmonių biologinis amžius neretai būna mažesnis už chronologinį. Tai nereiškia, kad sportas gali sustabdyti laiką, tačiau kūnas gali ilgiau išlaikyti jaunesniam amžiui būdingą funkciją.

Ne mažiau svarbus ir miegas. Ilgalaikis miego trūkumas sutrikdo hormonų veiklą, gliukozės apykaitą ir imuninės sistemos darbą. Be to, prastai išsimiegoję žmonės dažniau renkasi kaloringą maistą, mažiau juda ir sunkiau valdo stresą. Taip susidaro grandinė, kuri gali veikti organizmą ne vien tą konkrečią dieną, bet ir ilgesnį laiką.

Mitybos vaidmuo taip pat nėra apsiribojantis svoriu. Daržovės, ankštiniai augalai, pilno grūdo produktai, žuvis, riešutai ir kiti mažiau perdirbti produktai aprūpina organizmą medžiagomis, susijusiomis su mažesniu uždegimu. Tuo metu itin perdirbtas maistas, didelis cukraus ir transriebalų kiekis gali būti siejamas su medžiagų apykaitos sutrikimais, kurie ilgainiui atsispindi ir biologinio amžiaus rodikliuose.

Didžiausią žalą gali padaryti ne vienas įprotis

Mokslininkai atkreipia dėmesį į dar vieną netikėtą aspektą: organizmui svarbus ne tik atskiras įprotis, bet ir jų derinys. Žmogus gali sportuoti kelis kartus per savaitę, tačiau kartu rūkyti, nuolat miegoti po penkias valandas ir gyventi didelės įtampos sąlygomis. Tokiu atveju vienas palankus pasirinkimas nebūtinai kompensuoja kitus žalingus veiksnius.

Ypač išsiskiria rūkymas. Tabako dūmuose esančios medžiagos veikia kraujagysles, kvėpavimo sistemą ir ląstelių atsistatymo mechanizmus. Tyrimuose rūkantys žmonės dažnai turi ryškesnių biologinio senėjimo požymių nei nerūkantys jų bendraamžiai. Panašių sąsajų nustatoma ir vertinant ilgalaikį gausų alkoholio vartojimą.

Tačiau ne mažiau svarbus gali būti lėtinis psichologinis stresas. Nuolatinis spaudimas darbe, finansinis nesaugumas, vienatvė ar neišspręsti konfliktai palaiko organizmą tarsi nuolatinės parengties būsenoje. Ilgainiui tai gali paveikti miegą, kraujospūdį, imunitetą ir uždegiminius procesus.

Tyrimų autoriai pabrėžia, kad šios sąsajos dar nereiškia tiesioginio priežasties ir pasekmės ryšio kiekvieno žmogaus atveju. Biologinio amžiaus rodiklius gali veikti ligos, aplinka, socialinė padėtis ir genetiniai skirtumai. Be to, vienas testas negali tiksliai nuspėti, kiek žmogus gyvens ar kada susidurs su konkrečia liga.

Tyrėjai ragina žiūrėti ne į vieną skaičių

Biologinio amžiaus nustatymas sulaukia didelio visuomenės susidomėjimo, tačiau specialistai įspėja aklai nepasikliauti komerciniais testais. Skirtingi epigenetiniai laikrodžiai gali pateikti nevienodus rezultatus, o rodiklius paveikia ligos, vaistai, neseniai patirtas stresas ar net tyrimo metodika.

Kur kas svarbesnė yra bendra tendencija. Jei žmogus ilgą laiką mažai juda, prastai miega, rūko, dažnai renkasi itin perdirbtą maistą ir patiria nuolatinę įtampą, tikimybė, kad jo organizmas senės greičiau, didėja. Kartu tai reiškia ir tam tikrą viltį: gyvenimo būdo pokyčiai gali būti reikšmingi net tada, kai žmogus pradeda juos diegti ne jaunystėje.

Specialistai dažniausiai siūlo pradėti ne nuo radikalių dietų ar varginančių treniruočių, o nuo pastovių sprendimų. Reguliarus vaikščiojimas, pastovesnis miego režimas, mažesnis alkoholio kiekis, rūkymo atsisakymas ir daugiau neperdirbto maisto gali turėti didesnę reikšmę nei trumpalaikis, bet sunkiai išlaikomas planas.

Šie tyrimai keičia požiūrį į senėjimą. Tai nėra vien neišvengiamas metų skaičiaus didėjimas – organizmo būklę formuoja daugybė kasdienių pasirinkimų, kurių poveikis kaupiasi tyliai. Todėl klausimas, kiek žmogui metų, vis dažniau papildomas kitu: kaip šiandien gyvena jo ląstelės.